Daugiausia buvo studentas, bet kad universitetą vokiečiai uždarė. Tad Žemaitijoje, savo kaime kūrė eilėraščius - ir vaizdingus, ir protingus. Mokykloje man didelį įspūdį paliko, pvz., ciklas "Vizijos". Reik manyt, būtų tapęs dar geresniu poetu (emigrantu - jau rengėsi bėgti; o ir šiaip bent pusė geriausios lietuvių poezijos - ten), jei ne atsitiktinė skeveldra. Tarybiniais laikais poezija ilgai buvo uždrausta, nors "kažko tokio" ten lyg ir nėra. Nebent maldelė šv.Kazimierui - gražiai iliustruojanti mano mėginimus išaiškinti, kaip tuo metu čia suprato situaciją. Nukrypstu nuo temos, bet kad jau pradėjau - Daugirdaitės-Sruogienės vadovėlyje pasakyta maždaug - ir džiaugėsi, kad vokiečiai pralaimi, kad karas baigsis, ir pasiduoti be kovos tarybinei pusei nenorėjo.