Tinklakraščio poringės

* * *

Pradėsim nuo skruzdės. Į šapą menką
Sudėti visą širdį ir tikėti:
Pasauliai dideli mažuos prasmenga –
Prie skruzdėlynų lieka tik skeletai.

Todėl, kai nugara bėgioja skruzdės,
Ne tik tada – ir paskutinį mirksnį,
Žmogaus tobulumu būt gėda skųstis:
Ir mirdamas galvoji, kad nemirsi.

Gerai žinojau vieną moteriškę,
Ji dar geriau žinojo savo vėžį,
O krovė tūkstančius, delnai nublyškę
Liežte sodresnį rublį turguj liežė.

Ją gretai laidojo, savaime aišku.
Ir jos liepta, jau bėgo iš anapus
Skruzdė per smėlį su šapu lyg laišku,
Kad skruzdėlynas bus čionai – ne kapas.

1978